Kodėl pasirinkote būtent pinčerį?

Labai įdomu būtų sužinoti,kodėl pasirinkote būtent pinčerį? Kodėl ne kokią kitą veislę? Kas įtakojo jūsų pasirinkimą?
Asmeniškai aš susižavėjau pinčeriais jau seniai,kai kažkurioj parodoj pamačiau keletą šių šunų, tada jau sukirbėjo kažkas viduj. Auginau tuo metu du vokiečių aviganius ir labai užsimaniau mažo kambarinio šuniuko. Tačiau nenorėjau,kad tai būtų nuolat lovoje gulinti dekoraškė,man šuo turi būt šunim,ne su bigudukais,kaspinukais,dydis nesvarbu,mažas irgi šuo. Konsultavausi su dresuotojais Lietuvos,visi žiauriai atkalbinėjo,sakė durni,myžniai ir pan. Po kurio laiko kasmetinėj Vilniuje rengiamoj šunų šventėj pamačiau Sabinos augintines,nu negalėjau atitraukti akių. Tačiau dar stabdžiau save,laukiau gal praeis Kaip rusai sako -"nifiga" Neatbaidė manęs niekas ir iškaulijau iš Sabinos šuniuką. Labai bijojau,kad dresuotojo gąsdinimai išsipildys. Na bet dabar galiu paskyti,kad išauklėjau aš tą "myžnę" ir "neklaužadą",labai puikus šuo ir paklusnus. Manau yra susiformavęs toks požiūris apie pinčerius dėl to,kad dauguma neįvertina šito mažo padarėlio,paguldo ant lovos ir lepina,kol neužlipa ant galvos. Auklėjau lygiai taip pat ,kaip vokiečius,jokių nuolaidų, išskyrus gulėjimą ant lovos ir turiu normalų šunį.

Blogiausia, kad Lietuvoje didžiosios daugumos žmonių nuomonę apie pinčerius formuoja daugintojai su savo "a la" pinčeriais. Todėl ir vyrauja tokia nuomonė, kad pinčeris - tai "mažas stirniukas, išsprogusiom akytėm, trumpu snukučiu, visko bijantis, ilgom, plonom, dažnai lūžtančiom kojytėm ir t.t...".

Tiesą sakant dar prieš gerus trejetą metų mano ir mano šeimos žinios apie pinčerius irgi buvo tokios pat...

Kažkaip šeimoje pradėjom kalbėti, kad reikėtų jau mums šuns. Aš, žinoma, visą gyvenimą buvau už kates , bet mano vyrai buvo griežtai prieš. Taigi po ilgų debatų sprendimas buvo priimtas šuns naudai. Tada reikėjo apsispręsti, koks jis bus. Kadangi gyvename bute, iškart atkrito bet kokios didelės veislės. Visokių dekoratyvinių ilgaplaukių veislių irgi nesinorėjo. Žiūrinėjom parduodamų šuniukų skelbimus internete ir kažkaip užkliuvo akis būtent už nykštukinių pinčerių. Tuo metu mažylius pardavinėjo vienas Klaipėdos veislynas ir Renata Panevėžyje. Nusprendėm paskambinti Renatai, kadangi į Panevėžio rajoną kartais važiuojam aplankyti giminių ir tą rudenį kaip tik ruošėmės. Renata tikrai labai daug papasakojo apie pinčerius ir mielai pakvietė užsukti pažiūrėti mažylių. Taip ir padarėm. Ir kai pamatėm mažylius ir suaugusius pinčerius, supratom, kad tai visai ne tie "pinčeriai", kokius įsivaizdavome, ir kad vienas iš tų mažiukų tikrai atkeliaus į mūsų namus. O kodėl - todėl, kad tai stiprus, ištvermingas, judrus, ištikimas šuo, tikras namų ir šeimininko sargas, žodžiu tikras ŠUO, o ne pliušinis žaisliukas...
Taip po poros savaičių mūsų namuose jau lakstė padūkėlis Smaragdukas...

Na, čia ilga istorija... Neturiu kantrybės ją smulkiai dėstyt . Trumpai taip: šitą veislę man padėjo atrasti visagalis internetas ieškojau informacijos apie mažą neplaukuotą veislę ir orientavausi į toyterjerus, nes šios veislės nežinojau. O internetas mane atvedė į Joker show tinklapį ir paskaičius ten esančią info bei pamačius Artistą, likau sužavėta šia veisle. Jei kas nežino, Artistas yra rudos spalvos ir mes nusprendėm pirkti rudą kalytę... O ką nusipirkom - žinot . O po kurio laiko atradau, kad mūsų Bučkio senelis Artistas... Įsivaizduojat? Tai va taip trumpai...

Mano meilė nykštukiniams pinčeriams atsirado iš meilės jų didesniems broliams - dobermanams Po dobermano netekties pradėjau dairytis kažko panašaus i dobermanus, bet tikrai žinojau, kad tai turi būti nedidelis šuo. Nedidelis todėl, kad mėgau parodas, o į parodas važiuoti su mažu šuniu žymiai patogiau nei su dideliu. Taip išsirinkau nykštukinį pinčerį Ir tai yra meilė visam gyvenimui! Šitie maži chuliganai visiškai pateisino mano lūkesčius. Šiuo metu turiu dvi kalytes, bet įtariu, kad greitu metu man jų kompanija jau bus per maža

Niekada nesiorientavau butent i veina veisle,nes visi(bent jau dauguma tai tikrai) yra man labai mieli ir grazus,molosai ,dekoratyvines veisles,grazu...

Kazkuriais metais dresuodama pas Renata savo rotveilere(tai buvo berods 2004m.) pamaciau pirmaji Renatos pinceri-Fanni,labai grazu buvo ziureti,realiai dar nebuvau tokiu suniuku realiai maciusi,ir idomu ir grazu buvo paziureti,kai atejo laikas isigyti dar viena suniuka,smestelejo mintis apie pinceri,bet visada galvojau, kad noreciau toiterjero,galiausiai isigijau jorksyra praejo keletas menesiu,jorkiukas mire nuo igimtu ligu(sulaukes vos pora men),sekancia diena nuvaziavom i veislyna isigijom dokumentine jorksyriuke, nuo Inkutės įsigijimo prabėgo daugiau nei metai,buvo vasara,netycia uzklydau i T.O. tinklapi ir panaciau dvieju kalyciu fotoMėta ir Mėlyne,nusiziurejus buvau Mėta,nors buvo parasyta, kad Meta jau rezervuota,pasiskambinus suzinojom kad abi mergickos dar laisvos,nuvaziavom apsiziurejom ir grizom su nauja augintine Mėlyne,visgi Renata padėjo apsispresti kuria kalyte imti,nors jau tada matesi ,kad Mėlyne daug labiau padykusi uz sesute...

Dabar mano draugas labiau isimylejes sita veisle ,nei as pati,sake noretu dar antro tokio,manau jo pageidavimu kada ateityje gali namuose pasilikti viena maza Striksytė....

Juodasis_faetonas rašo:

Dabar mano draugas labiau isimylejes sita veisle ,nei as pati,sake noretu dar antro tokio,manau jo pageidavimu kada ateityje gali namuose pasilikti viena maza Striksytė....

Va va, pinčeriai - jie tokie, užkrečiami...

Sveiki. Ilga laika turejau niufaulendo veisles kalyte, kuriai gyvenimas bute buvo tikra kancia, del jos kailio jai buvo nuolatos labai karsta, taigi kai jos netekom nusprendziau, kad kitas suo bus mazas ir trumpo kailio. Krikstamote turejo dobermano veisles suni, kuris man del savo tvirto sudejimo, bei elegancijos buvo tiesiog suns etalonas. Bet norejosi mazo suns, nes gyvenam bute, ir nesinorejo kankint gyvuno. Krikstamote nuolat kartodavo, jei tau taip patinka musu dobermanas, bet nori mazesnio suns, isigyk pinceri, taigi po ilgu galvojimu, visu uz ir pries, apsistojau ties cvergpincerio veisle, nes suo ne toks psichuotas kaip tojterjeras, bei kailis nereikalauja tiek prieziuros kaip pavyzdziui jorksyro, arba maltos bisono, suo yra kompaktiskas ir tinkamas laikyti namuose. Buvau apsvarstes daug variantu, pradedant nuo vokieciu dogo, baigiant kinu koduotoju. Bet vis delto apsistojau ties nykstukyniu pinceriu, tvirtai buvau nusprendes, kad jei imsiu tai tik kalyte, ir su dokumentais, tikra sios veisles atstove, reikejo apsisprest del jos spalvos, juoda su irudziu, arba ruda. Po visu galvojimu, o tai uzeme apie menesi laiko, kasdien, nusprendziau, kad noriu cvergpincerio, juodos su irudziu spalvos, kalytes. Pradejau ieskot kur galima isigyt, apskambinau daug veiseju, kol pagaliau radau Alekse, Buckio Turkio Oaze ,bei Deboros Girgzdantis Suolas palikuone, kuria ir isigyjome, ji pas mus jau apie 3 menesius, visa seima ja dievina, ir net galvojame del dar vienos kalytes.

Dima, sveikinu padarius teisingą sprendimą pasirenkant pinčeriuką Jūsų kalytė yra daugumos čia esančių pinčeriukų giminaitė Labai būtų įdomu pamatyti mažylės nuotraukų! Mano kalytės taip pat turėjo mažylių nuo Bučkio. Taip kad, sukurkite savo mažosios personalinę temą ir pasakokit apie ją kuo daugiau

siaip as jau pastebejau, kad labai daug giminaiciu turim, oj tas Buckis selmis ir priejau isvados, kad nebus su kuom Alekse zenyt

Oooo, dėl ženytbų tai mažiausiai kolkas galvokit Iš tikrųjų, tai Lietuvoje yra nemažai patinų ir kai ateis laikas, tikrai turėsit iš ko pasirinkt

Citata :

visa seima ja dievina, ir net galvojame del dar vienos kalytes.

Smagu girdėt, kad jums patinka ši veislė ir kad jūsų šeima taip Aleksę

Citata :

oj tas Buckis selmis

Nebūtų Bučkis šelmis - nebūtų Aleksės

Pasirinkom del simpatiskos isvaizdos ir paskaicius kad yra geras kompanijonas daug svarstyti nereikejo esam tikrai patenkinti energingu augintiniu

Viskas prasidejo dar studiju laikais. Virsininke i darba atvaziuodavo su mazu suniuku - toyterjeru, buvau suzaveta ju linksmumu ir judrumu. Po kurio laiko nusprendziau isigyti maza, kambarini suniuka, toyterjerui nepritare draugas, ir tada visagalio interneto pagalba radau zaviuosius pincerius ilgai netrukus mazylis siautejo namuose praejus metams po isigyjimo, jauciu kad meile pinceriams dar didesne tapo ateities planuose nusimato dar vienas pinceris

Citata :

praejus metams po isigyjimo, jauciu kad meile pinceriams dar didesne tapo ateities planuose nusimato dar vienas pinceris

Na taip jau dažnai būna - kur vienas pinčeris, ten žiūrėk po kurio laiko jau ir antras... Tokie jie, užkrečiami

Merginos, visiškai su jumis sutinku, kad neįmanoma laikyti tik vieną pinčerį Aš va kurį laiką gyvenu su viena Barbi, bet bijau, kad ilgai jau irgi taip netversiu Ir tikiuosi, kad mano namuose jau greitu metu, vėl, kaip gerais laikais, gyvens dvi pinčerytės

Suns namie visada labai norejau, bet norejau didelio, deja vyras labai buvo pries, nes gyvenam bute, tai priejom kompromiso - imti mazaugi suni..Aisku as ziurinetis pradejau nuo ale toiterjeru ir panasiu laibakoju cypsiuku karta vyras pamate moteri vedziojant pinceri, tikra ir liko be galo suzavetas. Tada prasidejo paieskos Apskambinom milijonus skelbimu, dauguma budavo kazkokie misrunai uz kosmines kainas su vogtom nuotraukom skelbimuose. Tada atradau vietinius veislynus, deja kaina mums buvo neikandama. Todel nusprendem ieskot Lietuvoj, ir man rekomendavo Turkio Oazes veislyna ir kai jau gryzom i LT iskart nuvaziavom pas Renata apsiziuret, ir aisku netusciom is ten isejom
Rokis suzavejo savo mazumu, trapumu, niekada nebuvau macius tooookio mazo suniuko, nes nuo kudikio augau su dideliais misrunais.
Va, o dabar turim du pincius, jie tikrai uzkreciami nors nemeluosiu Rokio paauglystes metu keikiau as ji ir galvojau, kam cia toki uzsispyreli reikejo isitaisyt, bet isaugom ir viskas puiku

Pasirinkome sia veisle nes jie yra patys nuostabiausi suniukai,jie visada kelia nuotaika,ju charakteris yra nuostabus grozis irgi. patys milimiausi sitos veisles suniukai:)

Na, o aš visą gyvenimą augau su šunimis, visokiausiais, nes tėtis yra medžiotojas, todėl šuo namie jam buvo būtinybė :) ir visada visi būdavo berniukai. Senelis, kuris gyveno kaiminystėje irgi augino šunį, dobermana. Labai smarkiai žavėjausi to šuns meile ir ištikimybe seneliui. Tvirtesnės draugystės nebuvau mačius, bet deja, mirus seneliui, iš sielvarto mirė ir šuniukas.
Praėjo nemažai metų, baigiau mokyklą, persikrausčiaus į sostinę. Ir baigus pirmą kursą išpildžiau savo ilgai ilgai mane kamuojančią svajonę - įsigijau pinčeriuką. Kaip jau sakiau, didelį prisiminimą idealaus šuns turėjau iš vaikystės, bet supratau, kad auginti dobermaną bute būtų tiesiog neprotingą. Reikėjo mažyčio. Tada beieškodama ir atradau tuos nuostabius mažus padarėlius. Tėvai, žinoma, buvo labai prieš, sakė paturėsiu dvi savaites ir atsibos. Bet jau 8 mėnesius gyvenam kartu ir su kiekviena diena myliu ją vis labiau.
Taip, ją. Įsigijau kalytę. Nors tiesą sakant, tikrai norėjau šuniuko, bet nuvažiavus ir pamačius ją, negalėjau paleist iš rankų. Pirkau iš žmonių. Neturėjau tiek pinigėlių, kad leisčiau sau pirkti iš veislyno. Mažytė mano be dokumentų, bet turiu abiejų tėvų dokumentų kopijas įrodančias, kad maniškė grynaveislė. Iš esmės, koks skirtumas. Būtų negrynaveislė, meilė nesumažėtų. :)
Štai tokia mūsų istorija. :))